Mergaitė nusišluostė burną
rankovės atvartu, tarsi save drąsindama, ir keturiomis iš lėto
prišliaužė prie iš smėlio kyšančios rankos. Staiga ant vieno piršto
ji pastebėjo prabangų žiedą su raudonu tviskančiu brangakmeniu.
Kaip jį pavadinti, nežinojo, bet jis, žinoma, nepaprastai
vertingas. Žiedas, atrodo, buvo čia tam, kad patvirtintų jos
abejones ir padrąsintų ją atkasti kūną. Ji tarė sau, kad jei
įstengs šį žiedą paimti, tikriausiai įgis jėgų veikti toliau. Nuo
minties, kad reikės liesti lavoną, kuris guli čia galbūt jau keletą
dienų, buvo šiurpu. Apsidairė aplink, norėdama įsitikinti, kad
niekas jos nemato. Lyguma buvo tuščia.
